JEI NEBŪTŲ JOBS‘O – NEBŪTŲ PIXAR

Bent vieną iš Pixar kurtų filmų tikrai matėte, pavyzdžiui: „Žuviukas Nemo“, „La troškinys“, „Ratai“, „Nerealieji“ „Žaislų istorijos“, „Išvirkščias pasaulis“. Tačiau tuo metu, 1986m., kai Steve Jobsas nusipirko kompiuterinės grafikos skyrių iš „LucasFilm“ – tai tebuvo grupelė pamišusių dėl technikos galimybių profesionalų, pati technika ir daugybė skolų.

Dar 10-metį Pixar sunkiai sudurs galą su galu, o S. Jobs‘as palaikys Pixar gyvybę milijoninėmis sumomis iš „savo kišenės“. Vėliau jis juokdamasis sakys, kad jei būtų žinojęs, kiek jam reikės investuoti, niekuomet nebūtų to daręs.

Tačiau 1996 m. kino industrija bus sudrebinta: pasirodys „Žaislų istorijos“ – pirmas ilgo metro filmas, sukurtas naudojantis vien kompiuterine animacija. Jo sukūrimo kaštai sieks apie 30 mln. JAV $, bet atneš daugiau nei 362 mil. JAV $ pelno ir kino kritikų bei žiūrovų liaupses.

Dabar, 2016 m. ši kompiuterinės grafikos kino filmų gamintoja, išleidusi vos 16 ilgo metro filmų, jau yra uždirbusi kosmines sumas, tai apie 9.442 mlrd. JAV dolerių. Visi filmai buvo komerciškai sėkmingi. Vidutinė vieno filmo uždirbta suma apie 629 mil. JAV $. Jau nekalbant apie nominacijas ir apdovanojimus: 6 auksinius gaublius, 7 oskarus, 11 „Grammy“. O du iš sukurtų filmų („Žaislų istorijos“ ir „Žuviukas Nemo“) patenka į Amerikos kino instituto visų laikų geriausių kino filmų Top10.

STEVE JOBSO FILMAS

Pixar centrinė būstinė įsikūrusi buvusio konservų fabriko teritorijoje. Pixar prezidentas Ed Catmull sako: „Mes juokaujame, kad šis pastatas – tai Steve Jobs‘o filmas“. O Pixar kūrybos direktorius John Lasseter antrina: „<…> Niekuomet nemačiau pastato, kuris šitaip skatintų bendradarbiavimą ir kūrybingumą, kaip šis“.

Steve turėjo teoriją apie kūrybiškumą. Ją įgyvendino preciziškai ir su užsidegimu planuodamas naujos būstinės erdves. Apie pastato pagrindinę funkciją jis sakė: „Jei pastatas neskatina bendradarbiavimo, tuomet prarandamos inovacijos ir magija, įsižiebianti iš netikėtumų. Todėl mes sukūrėme pastatą, kuris priverstų žmones pakilti nuo savo darbo vietos, nukeliauti iki centrinio atrijo (red. pas. didžiulė erdvė pastato centre) ir pamatyti žmones, kurių kitu atveju neišvystų“. Jo pastangomis siekta, kad žmonės, kurie natūraliai linkę izoliuotis, būtų skatinami dalyvauti pokalbiuose, net tuomet, kai jie plaunasi rankas.

Todėl vietoje trijų pastatų suplanuojamas vienas, kurio viduryje – didžiulė erdvė (atrijas). Joje Jobs‘as iš pradžių suplanuoja asmenines pašto dėžutes, centro link perkelia susitikimų sales, vėliau užkandinę ir kavos barą bei suvenyrų krautuvėlę. Nusprendęs, kad ir to negana Jobs‘as ima reikalauti iš architektų, kad tualetai būtų tik pastato centre ir niekur kitur. Ir tai būtų vieninteliai tualetai (žinoma, vėliau šiam reikalavimui jis nusileis).

Jobs‘as suplanavo ir erdvę aplink pastatus. Jis manė, jog būtina turėti galimybę išeiti į lauką, pasivaikščioti ar užsiimti kita fizine veikla idant „perkrautum“ save. Tad vietoje konservų fabriko iškyla miestas mieste.

PIXAR MIESTAS – „TREČIOJI VIETA“ ARBA ERDVĖ, PLEČIANTI PATYRIMO LAUKĄ

Sociologų terminas „trečioji vieta“ – tai erdvė, kurioje asmuo praleidžia daug laiko, tačiau tai ne namai ir ne darbas. „Pixar“ miestelis turi meno galerijas, teatrus ir peržiūrų sales, teniso kortus ir sporto klubus, olimpinių išmatavimų baseiną, daugybę barų, valgyklų ir restoranų, lauko amfiteatrą ir net „Pixar“ universitetą. Tad žmonės čia ir ilsisi, ir dirba, ir mokosi, ir dalinasi, ir pramogauja.

„Pixar“ universitetas sumanytas ne šiaip sau. Jame dėstoma daugiau nei 110 skirtingų dalykų, idant žmonės geriau suprastų vieni kitus, atrastų kūrybos džiaugsmą, dalintųsi, susitiktų, o svarbiausia – plėstų savo patyrimo lauką.

Steve Jobs visas komandas, su kuriomis jam teko dirbti (tiek Apple, tiek NeXT, tiek Pixar), vertė domėtis menais, istorija, įtakingomis asmenybėmis, skirtingomis kultūromis. Jis žinojo, kad tai turi įtakos žmogaus kūrybinėms galioms: „Kūrybiškumas – tai sąsajų tarp daiktų radimas, – sakė Jobsas žurnalui Wired. – <… >. Tik todėl, kad gebame apjungti, susieti patyrimus, galime sukurti naujus dalykus. O priežastis, kodėl žmonės sugeba sukurti nauja, yra tai, kad jie turi daugiau patirties nei kiti ir galvojai apie tai daugiau nei kiti… Deja, kuriant produktus, taip nutinka retai. Daugybė dirbančiųjų mūsų pramonėje neturi įvairiapusio patyrimo. Jie neturi atraminių taškų, kuriuos galėtų susieti, tada dažniausiai viskas baigiasi tradiciniais sprendimais be platesnio požiūrio į problemą. Kuo platesnis žmogaus supratimas apie žmogiškąjį patyrimą, tuo geresnio dizaino galima tikėtis“.

Tad visai nesvarbu ar žmogus kuria animaciją, ar dirba aptarnaujančiu personalu, jis nuolatos skatinamas mokytis ko nors naujo: tapymo, kūrybinio rašymo ar net pilvo šokio. Visai nesvarbu. Svarbu duoti smegenims naujų, nestandartinių patirčių (apie tokių patirčių naudą: Alzheimerio ligos prevenciją, kūrybingumo ir atminties didinimą, išsamiau galite paskaityti N. Doidge knygoje „Save keičiančios smegenys“).

ŽIAURIOS KRITIKOS PROCEDŪROS, PLIUSAVIMO METODIKA ARBA RYTAS PIXAR PERŽIŪRŲ SALĖJE

Kiekvienas rytas prasideda vienodai: nešini pusryčiais į peržiūrų salę susirenka ir animatoriai, ir programuotojai. Tuomet prasideda kelių, vakar dieną sukurtų, filmo sekundžių tyrimas. Negailestingai bus išnarstytas kiekvienas kadras (standartiškai laikoma, jog per sekundę parodomi 24 kadrai). Prasidės preciziška, visiškai atvira, kartais žiauri kritika ir nuolatiniai debatai dėl mažiausių smulkmenų: kelių per anksti pasigirstančių natų, ne tokios spalvos taškučių, žolės, kuri neatrodo labai tikroviškai.

Šių diskusijų metu kiekvieno darbuotojo pareiga pastebėti klaidas ir – dėmesio! – teikti savo pasiūlymus. Tai pavadinta pliusavimo technika: teiki pastabą, o vėliau ir savo pasiūlymą. Žiauri kritika vargina, o konstruktyvi – padeda pakeisti požiūrio tašką, apsvarstyti dalyką visai iš kitos pusės. Kiekvienas turi galimybę pasimokyti iš kito klaidų. Be to, diskusijos padeda padalyti kūrybinę atsakomybę visai komandai, nes kiekvienas narys jaučiasi atsakingas už praleistas klaidas.

„Norėjau, kad darbuotojai suprastų, jog jei pražiopsome gamybos klaidą ir nepataisome to, ką įmanoma ištaisyti – kalti lieka visi. Susimaunam visi …“, – teigė Pixar prezidentas Edas Catmullas.

Iš pradžių gali pasirodyti, kad įtempta Pixar studijos rytinių susirinkimų atmosfera – dėmesys klaidoms ir trūkumams – prieštarauja vienai esminių grupinės kūrybos taisyklių – nuolatiniam pozityvumui. O jei prisimintume A. Osborn sukurtą „minčių lietaus“ techniką, – ji apskritai draustų kritiką, pastabas ir koncentraciją į klaidas. (Jonah Lehreris „Vaizduotė“). Kaip aptarėme prieš tai buvusiame straipsnyje – vykstant „minčių lietui“ visi esame teisūs, visos idėjos vienodai geros, todėl mes taip ir neperžengiame komforto zonos ir įprasto mąstymo ribų. Trumpai drūtai: „minčių lietus“ neveikia.

PIXAR GEOGRAFIJA + ALLENO KREIVĖ ARBA ĮRODYMAS TO, KAD MES LINKĘ BENDRAUTI MAŽIAU SU TAIS, KURIE SĖDI NUO MŪSŲ TOLIAU

Taip, „Pixar“ perprato vieną svarbiausių efektyvaus grupinio kūrybingumo paslapčių: daugiausiai naujovių įpučia komandos, kuriose žinomi dalykai susimaišo su netikėtumais. Kuriose dirba vienas kitą gerai pažįstantys profesionalai ir nuolat atsiranda naujų specialistų (Brian Uzzi, 2011, 2007, 1997). Todėl „Pixar“ yra tokios pareigos, kurios rūpinasi darbuotojų geografija. Kas tai per velnias?

„Skiriame daug dėmesio geografijai: kur sėdi žmonės, kaip išdėstyti kabinetai – sako Darla Anderson, Pixar vykdomoji filmų prodiuserė. – Mano pareiga yra pasirūpinti, kad visi puikiai sutartų. Jei pastebėčiau, kad kas nors nesutaria, imčiau nerimauti“. Jei Anderson sužino, kad animatoriui teks dirbti prie techninio filmo aspekto, ji pasodina jį į patį koridoriaus galą, kur dirba krūva informatikos specialistų. Jei rašytojui sunkiai sekasi sugalvoti sceną su kokiu nors personažu, ji pasistengia, kad šis netyčia susitiktų animatorių, paišantį šį personažą. „Remiamės prielaida, kad bent keli tokie pokalbiai koridoriuose bus naudingi, – teigia ji, – nors, žinoma, dauguma jų tokie nebus.“ (Jonah Lehrer „Vaizduotė“)

Kad geriau suprastumėte ir įvertintumėte tokį korporacijos etosą (kurį, sėkmingai naudoja ir Google) susipažinkite su Masačiusetso technologijų instituto atrasta Alleno kreive, kuri taikoma komunikacijos teorijoje. Ji teigia, kad komunikacija tarp inžinierių dramatiškai menksta, kai ima didėti fizinis atstumas tarp bendradarbių.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje prof. Thomas J. Allen ėmė tyrinėti inžinierių bendravimą, dirbančių didelėse korporacijų laboratorijose. Po kelerius metus trukusio pokalbių stebėjimo – buvo suskaičiuoti visi pokalbiai koridoriuose ir darbo kambariuose – padarytos išvados: tikimybė, kad žmogus bendraus su kolega, dirbančiu prie gretimo stalo, dešimt kartų didesnė nei tikimybė, kad jis bendraus su žmogumi, dirbančiu už penkiasdešimt metrų. Netikėta šiame tyrime tokia išvada: geriausi ir daugiausiai naujų idėjų turintys darbuotojai buvo labiausiai bendraujantys.

„Našiausiai dirbantys žmonės konsultuodavosi darbo tema su 4-9 bendradarbiais, o silpniausiai pasižymėję darbuotojai apsiribodavo kontaktais daugiausiai su vienu ar dviem bendradarbiais. Iš to galima padaryti išvadą, kad padaugėjus kolegų, su kuriais darbuotojas konsultuojasi, savaime, išauga jo našumas“.

Lygindamas maklerių susirašinėjimo įpročius, sociologas prof. Brian Uzzi, įsitikino, kad T. Allen neklydo: geriausiai prekiavo aktyviausiai bendraujantys makleriai, o dažniau susirašinėjantys momentinėmis žinutėmis – uždirba daugiau pinigų. „Jei man tektų rinktis tarp protingesnio maklerio ir maklerio, turinčio daugiau ryšių, be abejonės, rinkčiausi pastarąjį“, – sako Uzzi . – Daug ką lemia bendravimas“. (Jonah Lehrer „Vaizduotė“)

JUDĖJIMAS

Stev Jobs‘as labai mėgo ilgus pasivaikščiojimus basomis. Ne vienų derybų vidury jis pasiūlydavo partneriams kartu su juo pasivaikščioti parke, paplūdimy ar kalnuotoje vietoje.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad fizinis krūvis veikia cheminių medžiagų sudėtį smegenyse ir kraujyje, ji savo ruožtu veikia emocijas, o pastarosios – mintis ir gebėjimą veikti. Pakylėtos nuotaikos žmogus dirba greičiau, padaro mažiau klaidų, lengviau priima sprendimus ir noriau bendradarbiauja. (Norman Doidge „Save keičiančios smegenys“).

Įžvalgos galimybė padidėja bet kokioje atviroje ir saulėtoje erdvėje. Joje žmogui lengviau atsipalaiduoti, o atsipalaiduojant suaktyvinamos alfa bangos. Atsipalaidavusi psichika lengviau pasineria į svajones ir užčiuopia įžvalgas. (Jonathan Schooler, 2009). Tačiau, kad atsipalaidavimas būtų prasmingas, žmogus turi išlikti sąmoningas, t.y. suvokti savo mintis. Mokslininkas savo tyrimų rezultatus pritaikė ir sau pačiam. Jis į savo kasdienio darbo grafiką įtraukė pasivaikščiojimą skardžiais, kurių apačioje netyla bangų mūša. Schooler‘is sako: „Niekada nesusiplanuoju ir nesusidarau sąrašo, ką apmąstyti. Tiesiog galvoju apie tai, kas galvojasi savaime. Ir žinote ką? Būtent čia gimsta geriausios mano idėjos“.